Gal jums buvo toks momentas, kai paragavę patiekalo pagalvojot "truputėlis druskos nepamaišytų..."?
O kartais, taip ir lieka neaišku, kas su tuo patiekalu negerai, atrodo viskas pagal receptūrą, ale iki pilnos laimės vis tiek kažko trūksta.
Per dešimtį metų, klausantis klientų gyvenimo istorijų, vis labiau stiprėjo jausmas, kad netaip labai, vieni nuo kitų, mes ir skiriamės, kad dažnas mūsų esam patyrę panašių gyvenimo istorijų, iš pirmo žvilgsnio net tokių pat, viens prie vieno. Tada natūraliai, pradeda rodytis, kad "maršrutas aiškus" - viens du ir įveiksim tą labirintą... ne pirmas atvejis... deja, kiekvieno labirintas būna savaip susiraizgęs ir jokios stebuklingos "du kartus į kairę, paskui į dešinę ir tada tiesiai, link išėjimo" navigacijos programėlės nėra.
Na ir kas, kad nėra! Jei nėra, tai gal galima pabandyti sukurti tokią?
Taip, kažkada, užuot konsultavus klientus labiau "tradiciškai"- žinote, dideli patogūs foteliai, ar net kušetė (klientui prigulti) ir ilgos valandos pokalbių apie užkniksantį pasaulį, "surizikavau" terapijai pasitelkti masažą. Kam ta rizika, paklausit? O gi visi pokyčiai (ir teigiami ir neigiami) vyksta fizinėje realybėje. Bandymai terapinti visokius "man atrodo, kad jam atrodo, jog man atrodo...", panašūs į bandymus nuspalvinti miražą.
Kol mūsų protai klaidžioja po praeities ar ateities labirintus, mūsų kūnai visada yra čia ir dabar. Per savo kūnus mes patiriame pasaulį.
Per savo santykį (su pasauliu) mes suvokiame save.
Nutikus nemalonumams mums skauda, skausmas niekam nepatinka, madingiausi būdai išvengti skausmo - nusijautrinti, nusiskausminti, užsidaryti, nekreipti dėmesio, atsijungti.., o tada jau valandų valandomis galima kalbėtis "kas būtų, jeigu būtų".
Vadinasi, turiu padėti žmonėms susigrąžinti savijautą!
Būtent ši mintis tapo mano kuriamos terapinės metodikos ašimi. Ir nors, tiek laiko derinti "patiekalo" ingredientai padėjo sukurti paveikų būdą - prisilietimas (masažas), padeda pašalinti kalnus blokų, tačiau nenustojau ieškoti naujų ingredientų, kurie terapiją padarytų dar skanesne ir paveikesne.
Kad "žiupsnelis druskos" mano terapijai nepamaišytų, supratau prieš kokius 5 metus.
Tada prasidėjo "druskos" ir galimybių (kur, kaip, kada, už kiek) jos įsigyti paieškos.
Šią vasarą, "druskinė" galiausiai buvo pastatyta ir užpildyta žiupsneliu(300kg) magnio druskos😃
O dabar rimtai:
Pateiksiu keletą faktų, kodėl tai veikia, nežiūrint ar žmogus tuo tiki ar ne🙂:
1. Magnio resursų pasipildymas per odą.
Jei jaučiate nuolatinį nuovargį, dirglumą, raumenų spazmus, dažnai sergate galvos skausmais, jums gali trūkti magnio. Taip pat magnio trūkumas gali pasireikšti miego sutrikimais, nerimu, depresija ir širdies ritmo sutrikimais.
Taigi, kaip magnis padeda sumažinti stresą?
* Ramina nervų sistemą: magnis padeda reguliuoti nervų impulsus, todėl jaučiamės ramesni ir mažiau dirglūs.
* Mažina streso hormonų išsiskyrimą: magnis padeda sumažinti adrenalino ir kortizolio – pagrindinių streso hormonų – išsiskyrimą.
* Gerina miegą: pakankamas magnio kiekis organizme padeda geriau išsimiegoti, o kokybiškas miegas yra būtinas norint atsigauti po streso.
* Apsaugo nuo raumenų įtampos: Magnis padeda atpalaiduoti raumenis, todėl mažiau jaučiame įtampą ir skausmą.
2. Plūduriavimas. Visi kūno raumenys dalyvaujantys kasdieniame judėjime turi galimybę atsipalaiduot, nes nereikia nieko kelt/stumt/laikyt ir t.t.
Nesvarumo jausmas, kurį patiria žmogus, padeda kūnu prisiminti, kaip jaučiasi lengvumas.
3. Atsiskyrimas. Sensorinė deprivacija - juslinės informacijos ribojimas, kai sumažinamas aplinkos dirgiklių kiekis. Užsistresavę žmonės, dažnai išreiškia norą "atsijungti", ir nors pilnai atsijungęs žmogus - miręs žmogus, tikrasis noras "atsijungti" tereiškia norą bent trumpam pabėgti ir pailsėti nuo savo kasdienybėje gaunamų dirgiklių chaoso.
Kapsulė slopina išorės garsus, iki 33°C pašildytas vanduo beveik nejaučiamas, nes ir odos paviršiaus temperatūra panaši, "nei šilta, nei šalta", besvorio kūno pojūtis.
4. Galinga kūno psichoterapinė priemonė. Dažnu atveju, kapsulei nuslopinus "išorinį triukšmą", žmogus išgirsta savo "vidinį triukšmą". Nerimastingos mintys ir vidinis chaosas kartais pasirodo esantys tokie stiprūs, kad kapsulėje, užuot valandą mėgavęsis ramybe ir nesvarumu, žmogus išbūna vos keliolika minučių. Paaiškėja, kad ramybė ir atsipalaidavimas jam yra baisūs dalykai - "baisu nieko neveikti"!
Kryptingai kartojant terapines sesijas, su profesionalo pagalba, žmogus išmoksta nusiraminti ir atsipalaiduoti.
Džiaugiuosi galėdamas, pokalbio, masažo, kūno terapijos ir plūduriavimo pagalba, padėti žmogui pagaliau prisijaukinti vidinę ramybę!
Jūsų Mauris
P.S. Nuotraukoje, vienos klientės refleksija, po 100min trukusio plūduriavimo (pirmasis plūduriavimas tetruko nepilnas 15min) 😃
#kunasnemeluoja
#mauriora
#plūduriavimas
#flow
... DaugiauMažiau
Mauri-Ora
yra šioje vietoje: Mauri-Ora.
5 months ago
...
- Vos pasirodžius ašaroms, per porą minučių jas užgniaužei, ir ne tik jas, visą save suvaldei/sutvarkei. Tarsi rožės žiedą, būtum sugniaužusi šarvuota pirštine apmautoj saujoj... ką ten taip saugai (ar slepi)?
- aš nebežinau nei ko aš noriu, nei kas aš esu. Viskas griūna, aš nebežinau ką daryt... žinai, aš jau nieko nebenoriu daryt, tik viską mest...
- O gal iš to "visko" galėtum išsirinkti kažkokį vieną dalykėlį, mažiausiai reikalingą, ir jį galėtum mesti?
...
Savaitgalį, virš Lietuvos, kaip tik buvo praūžusios audros. Išvartė, išlaužė medžius, paliko šimtus namų be elektros ir t.t.
Praūžusi audra, "praūžusi" sesija, paskatino visą patyrimą sudėliot į suvokimų bibliotekos lentynas.
Ačiū medžiams (ir audrai) už atsakymą!
Taigi
Daliai medžių vėtra tik apdrąskė lapus ir nulaužė vieną kitą šakelę. Medžiai išliko kokiais buvo, gal tik labiau išsivalę nuo "atliekamų" šakelių.
Kitiems gi, šokis su vėtra kainavo daugiau: nulaužtos itin stambios šakos, medžiai prarado trečdalį ar daugiau savo lajos.
Tretieji, tiesiog lūžo per pus ar išvirto...
Kuo tie medžiai buvo skirtingi?
Pirmiesiems, pavyko išlaikyti tinkamas proporcijas tarp "vidaus" ir "išorės", t.y. jie turi pakankamai tvirtas šaknis ir kamieną, gebančius išlaikyti medžio lają audroje.
Tretiečiųjų neproporcingai didelė ir vešli laja, iki vėtros kūrusi "stipraus medžio" įvaizdį, ir nusilpęs, pažeistas ar nepakankamai tvirtas šaknynas. Kas dėl pažaidos variantų, kaip ir viskas aišku, kur kas įdomesnis nepakankamo tvirtumo variantas. Jei vieta, kurioje toks medis auga, derlinga, tai dideliai lajai užauginti užtenka gerokai mažesnio šaknyno. (Kažkaip pagalvojau apie šiltnamio pomidorus, net parištus prie kuoliukų, kitaip nuluš) Ribotų išteklių atveju medžiui tenka pirmiau ir daugiau "investuoti" į šaknis.
O vat tiems "dalinai nukentėjusiems" medžiams, vėtroje teko rinktis: trūks plyš laikytis, viliantis, kad šaknys ir kamienas atlaikys ar aukoti vėtrai dalį savo, tegu ir dešimtmečius, augintos išorės, taip apsaugant kamieną ir šaknis.
Tęsinys komentaruose
... DaugiauMažiau
...
- Vos pasirodžius ašaroms, per porą minučių jas užgniaužei, ir ne tik jas, visą save suvaldei/sutvarkei. Tarsi rožės žiedą, būtum sugniaužusi šarvuota pirštine apmautoj saujoj... ką ten taip saugai (ar slepi)?
- aš nebežinau nei ko aš noriu, nei kas aš esu. Viskas griūna, aš nebežinau ką daryt... žinai, aš jau nieko nebenoriu daryt, tik viską mest...
- O gal iš to "visko" galėtum išsirinkti kažkokį vieną dalykėlį, mažiausiai reikalingą, ir jį galėtum mesti?
...
Savaitgalį, virš Lietuvos, kaip tik buvo praūžusios audros. Išvartė, išlaužė medžius, paliko šimtus namų be elektros ir t.t.
Praūžusi audra, "praūžusi" sesija, paskatino visą patyrimą sudėliot į suvokimų bibliotekos lentynas.
Ačiū medžiams (ir audrai) už atsakymą!
Taigi
Daliai medžių vėtra tik apdrąskė lapus ir nulaužė vieną kitą šakelę. Medžiai išliko kokiais buvo, gal tik labiau išsivalę nuo "atliekamų" šakelių.
Kitiems gi, šokis su vėtra kainavo daugiau: nulaužtos itin stambios šakos, medžiai prarado trečdalį ar daugiau savo lajos.
Tretieji, tiesiog lūžo per pus ar išvirto...
Kuo tie medžiai buvo skirtingi?
Pirmiesiems, pavyko išlaikyti tinkamas proporcijas tarp "vidaus" ir "išorės", t.y. jie turi pakankamai tvirtas šaknis ir kamieną, gebančius išlaikyti medžio lają audroje.
Tretiečiųjų neproporcingai didelė ir vešli laja, iki vėtros kūrusi "stipraus medžio" įvaizdį, ir nusilpęs, pažeistas ar nepakankamai tvirtas šaknynas. Kas dėl pažaidos variantų, kaip ir viskas aišku, kur kas įdomesnis nepakankamo tvirtumo variantas. Jei vieta, kurioje toks medis auga, derlinga, tai dideliai lajai užauginti užtenka gerokai mažesnio šaknyno. (Kažkaip pagalvojau apie šiltnamio pomidorus, net parištus prie kuoliukų, kitaip nuluš) Ribotų išteklių atveju medžiui tenka pirmiau ir daugiau "investuoti" į šaknis.
O vat tiems "dalinai nukentėjusiems" medžiams, vėtroje teko rinktis: trūks plyš laikytis, viliantis, kad šaknys ir kamienas atlaikys ar aukoti vėtrai dalį savo, tegu ir dešimtmečius, augintos išorės, taip apsaugant kamieną ir šaknis.
Ar tik nebus taip, kad ir mes žmonės, kartais iš paskutiniųjų laikomės įsikibę išorinių dalykų, lajos, fasado, kuriais stengiamės sužavėti kitus, nepelnytai pamiršdami šaknis, kamieną - resursą ir ašį. Netikėtai (čia visada taip) atūžusios gyvenimo audros, patikrina, kaip tvirtai stovim ant kojų, pasiima ką turim perteklinio, jei atiduodam ir lūžtam jeigu ne.
Audros tam, kad primintų:
Pirmiau šaknimis į žemę ir tik tada šakomis į dangų!
Nulūžusios šakos vietoje, šaknys užaugins naujas šakas.
Pabaigai. O kas jungia šaknis ir šakas?
Kamienas, sakysit.
Jis - TIKĖJIMAS!
Juo vyksta TEKĖJIMAS.
Visada, Jūsų,
Mauris
P.S. Pajudinkit, pasirąžykit, pajuskit savo pėdas, kelius, klubus, pilvą, krūtinę. Įkvėpkit giliai, kiek galit. Atsiduskit paleisdami kas nereikalinga.
Išsitieskit!
Na kaip? Paaugot?🙂
#kunasnemeluoja
#žmonėsirmedžiai
#mauriora
... DaugiauMažiau
Prieš pat Velykas apsilankė pora.
Daugiau nei 25 metai kartu, būrys vaikučių, nesuskaičiuojama galybė kartu išgyventų istorijų ir iš šimtų pasirinkimų, kaip praleisti porą savo gyvenimo valandų, jie pasirinko ateiti į konsultaciją.
Kodėl?
Nes... skauda!
Jai, nes jaučiasi nesuprasta ir vieniša...
Jam, nes ką bedarytų - netinka...
Blizgančios nuo besikaupiančių ašarų akys, stringantys nuo susikaupusios įtampos kūnai.
Kuo baigėsi istorija? Nesibaigė! Baigėsi tik skyrius, o naujajį - rašyti pradėjo ABU😉
#kūnasnemeluoja
#porųterapija
#mauriora
... DaugiauMažiau